BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Helovinas - kas tai?

Spalio 31 dieną, kuri daugelyje šalių (JAV,
Airijoje, Anglijoje) įvardijama kaip visų Šventųjų dienos išvakarės,
gatvėmis bastosi baidyklėmis ir siaubo filmų herojais persirengę
vaikai, reikalaujantys pinigų arba saldainių, pjaustinėjami moliūgai ir
šiaip smagiai leidžiamas laikas. Tiesa, Lietuvoje tokius vaizdus kol
kas galima išvysti nebent prieš Helovino šventę televizijos rodomuose
filmuose arba baruose bei naktiniuose klubuose, kurie jau nebe pirmus
metus nepraleidžia progos pasipelnyti iš šios vakarietiškos tradicijos
(pvz., „aukojama“ mergina; demonstruojama kaukolių kolekcija; šėlsta
laumių karnavalas; vyksta Helovino madų demonstravimas, satanistų
apeigos, „Drakulos kraujo“ degustacija; baro lankytojai geria iš
taurės, pilnos nuodų; laimi negyvų gaidžių. Renginių metu vykstančioms
loterijoms naudojamos „žalios“ gyvulių žarnos, „kraujo kisielius“,
kraupiai išsišiepę moliūgai ir kt.).

Tai gi kokios šventės ištakos ir tradicijos?

Helovinas Lietuvoje sutinkamas ypač priešiškai,
kadangi manoma, jog ši šventė kertasi su Vėlinėmis – mirusiųjų
pagerbimo švente, kuomet nepriimtinas joks triukšmingumas, o reikalinga
ramybė ir susikaupimas (lietuviškas mentalitetas). Dažnai sakoma, kad tai – amerikietiška šventė.
Tačiau taip manantieji klysta, nes pasirodo, kad mistiškų linksmybių
šaknys – keltiškoje Airijoje. Istorikų nuomone, šiai tradicinei šventei
pradžią davė Samhenas – senovės keltų genčių Naujieji metai, kurie buvo
švenčiami lapkričio pirmąją. Buvo tikima, kad tą dieną visų per tuos
metus mirusių žmonių sielos grįžta pas gyvuosius. Tiesa, kadaise visos
šios klajojančios dvasios buvo laikomos nešančiomis gėrį ir ramybę, o
šiandien, kalbėdami apie Heloviną, tradiciškai įsivaizduojame vampyrus,
raganas ir kitą velniavą… Papročiai kinta…

Helovinas yra kasmetinė šventė. Žodis Helovinas
kilęs iš Katalikų bažnyčios (sutrumpintas Visų Šventųjų (All Hallow
Even) pavadinimas). Lapkričio 1 diena, Visų Šventųjų diena, yra
katalikiška šventė, skirta pagerbti šventuosius. Tačiau penktajame
šimtmetyje prieš Kristų keltiškoje Airijoje vasara oficialiai
baigdavosi spalio 31dieną. Kaip minėta, Helovino šventė išlikusi dar
nuo senovės keltų laikų. Vėliau žaismingą Vėlinių sutikimo tradiciją
perėmė airiai, o iš jų ji išplito po visą pasaulį. Per šventę
neapsieinama be pagrindinio Helovino atributo – perpjauto moliūgo su
viduje įstatyta degančia žvakute.

Helovinas – daugialypis kultūros reiškinys, mat čia susipina Vėlinių, Užgavėnių, derliaus švenčių apeigos.

iš keltiškų legendų…

Kai kuriose istorijose pasakojama, kad tą dieną
atsiskyrusios nuo kūno dvasios ir tos, kurios mirė per praėjusius
metus, grįžta, ieškodamos kūnų, kuriuos galėtų apsėsti per ateinančius
metus. Buvo tikima, kad tai vienintelė sielų viltis įgauti pomirtinį
gyvenimą. Keltai tikėjo, kad visi erdvės ir laiko dėsniai šiuo metu
nustodavo galioti ir tai leisdavo dvasių pasauliui susimaišyti su
gyvųjų pasauliu.

Aišku, kad gyvieji nenorėjo būti apsėsti dvasių.
Taigi spalio 31-osios naktį kaimo gyventojai užgesindavo ugnį savo
namuose, kad jie taptų šalti ir nemalonūs. Tuomet jie apsirengdavo
šėtoniškais bjauriais drabužiais ir triukšmingai žygiuodavo po kaimą,
stengdavosi atbaidyti dvasias, kurios ieško gyvų kūnų.

Kai kuriais pasakojimais pasakojama, kaip keltai
sudegindavo ką nors ant gėdos stulpo, jeigu buvo įtariama, kad tas
žmogus jau buvo apsėstas dvasių. Tai turėjo būti savotiška pamoka
dvasioms. Kiti keltų istorijos pasakojimai teigia, kad visi šie
pasakojimai viso labo tėra mitas.

Romėnai priėmė keltų praktiką kaip savą. Tačiau pirmajame mūsų eros amžiuje jie atsisakė aukoti žmones ant laužo.

Bėgant laikui, aukojimas tapo labiau
ritualizuotas. Išnykus tikėjimui dvasių apsėdimu, papročiai rengtis
vaiduokliais, velniais ir raganomis tapo labiau ceremoniniais. Manoma,
kad paprotys vaikščioti po namus prašant saldumynų arba pokšto (angl.
trick-or-treat) kilo jau ne iš airių keltų, tačiau išsirutuliojo iš
devintojo amžiaus Europos papročio, vadinamo dvasių ieškojimu (angl.
souling). Lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, senovės krikščionys
vaikščiodavo iš kaimo į kaimą prašydami „dvasios pyrago“, padaryto iš
kvadratinių duonos gabalėlių su serbentais ar razinomis.

Kuo daugiau pyrago elgetautojai gaudavo, tuo
daugiau maldų jie pažadėdavo sušnekėti už davusiųjų žmonių artimųjų
sielas. Tuo metu buvo tikima, kad mirusieji kurį laiką po mirties
būdavo pragaro prieangyje ir kad malda, kalbama netgi nepažįstamo
žmogaus, gali sutrumpinti dvasios kelią į dangų.

Kokia pagrindinio simbolio - moliūgo - prigimtis?

Paprotys daryti žibintus iš moliūgų greičiausiai
kilęs iš airių folkloro. Kaip pasakojama pasakoje, žmogus, vardu
Džekas, kuris buvo liūdnai pagarsėjęs kaip girtuoklis ir sukčius,
apgaule privertė Šėtoną įlipti į medį. Tuomet Džekas išskaptavo ties
medžio kamienu kryžių, taip paspęsdamas spąstus Šėtonui. Džekas sudarė
su velniu sandėrį, kad, jeigu jis pažadės niekuomet jo daugiau
negundyti, jis nuleis jį žemyn.

Džekas po mirties nebuvo įleistas į Dangų dėl savo
blogų darbų, tačiau velnias jo neįsileido ir į pragarą, nes jis buvo jį
apgavęs. Velnias tik davė Džekui žarijų, kad jis galėtų pasišviesti
kelią per akliną tamsą. Žarijos buvo įdėtos išskobtos ropės viduje, kad
jos ilgiau degtų.

Airiai naudodavo ropes kaip „Džeko žibintus“. Kai
imigrantai atkeliavo į Ameriką, jie suprato, kad moliūgus daug patogiau
naudoti. Todėl „Džeko žibintais“ Amerikoje tapo išskobtas moliūgas su
degančiomis žarijomis viduje.

Taigi nors kai kurios pagonių grupės ar satanistai
Heloviną įvardina kaip savo „šventę“, ji nėra kilusi iš blogio. Ji kilo
iš keltų Naujųjų metų šventimo papročių ir iš viduramžių europiečių
maldų ritualų. Ir šiandien daugelis bažnyčių rengia Helovino šventes
arba moliūgų skobimo vakarėlius vaikams.

*********Akį patraukęs pokštas :D************

Helovino vakarėlis

Sutuoktinių pora buvo pakviesta į Halloween
vakarėlį. Tačiau žmonai labai įsiskaudėjo galvą, dėl ko ji liepė vyrui
vienam eiti į vakarėlį. Tiesą sakant, jis norėjo, kad ji eitų kartu,
bet galiausiai nutarė visgi nueiti vienas. Žmona išgėrė vaistų nuo
galvos skausmo ir atsigulė į lovą. Po valandos pabudusi, ji pasijuto
kuo puikiausiai. Kadangi dar nebuvo labai vėlu, ji nusprendė visgi
nueiti į vakarėlį. Jos vyras nežinojo, kokį kostiumą vilkės žmona,
todėl ji pamanė, kad gali būti visai smagu stebėti vyrą, jam to
nežinant.

Vos ji įžengė į salę, kur vyko vakarėlis, pamatė
savo vyrą šokių aikštelėje. Jis nepraleido nei menkiausios progos
pašokti su moterimis, jas paglostyti ar pasibučiuoti. Žmona nusprendė
prisigretinti prie jo ir ėmė vienareikšmiškai jį užkabinėti. Jis iškart
užkibo. Ji jam leido viską – juk buvo jo žmona. Galiausiai jis
sušnabždėjo jai į ausį vienareikšmišką pasiūlymą – ji sutiko. Tuomet
jie nuėjo į automobilį ir pasimylėjo.

Artėjant vidurnakčiui, kuomet buvo planuojamas
kaukių nusiėmimas, ji atsisveikino, grįžo namo ir išmetė kostiumą.
Atsigulė į lovą ir nekantraudama ėmė laukti vyro. Jam grįžus, ji
paklausė, kaip patiko vakarėlis. Jis atsakė: „Nieko ypatingo, juk pati
žinai – kai tavęs nėra šalia, man šiaip ar taip nebūna labai linksma“.
„Ar daug šokai?“- paklausė žmona. „Ne, nė karto. Vos atėjęs susitikau
Tomą ir keletą kitų draugų, mes nuėjome į kitą salės galą ir visą
vakarą žaidėme pokerį. Bet tu nepatikėsi, kas atsitiko tam tipui,
kuriam paskolinau savo kostiumą… “

Rodyk draugams

Komentarai (3)

  1. Roberta:

    kur rast heloviniškų dainų?

  2. sandra:

    as taipat noreciau suzinoti kur rasti helovinisku dainu ? :D

  3. kodel lietuviai nesvencia but labai smagu.

Rašyti komentarą